Irisų priežiūra: prisimenant 2000-sius
Šiemet pavasaris paskubėjo. Net seni žmonės sunkiai prisimena, kad paskutinę balandžio dekadą pražystų ievos ir alyvos, o pamiškių kalvelės pabaltų nuo pakalnučių žiedų. 2000-aisiais balandis iš gegužės net sodų žydėjimo titulą pasiskolino…
Karštas ir sausas balandis apgavo daugelį augalų, taip pat ir barzdotuosius vilkdalgius. Jie anksti pradėjo intensyviai augti, formuoti žiedstiebius. Likus dar gerai savaitei iki kalendorinės gegužės pradžios, pasirodė pirmieji žemaūgių vilkdalgių žiedeliai. O paskutinę balandžio dieną jau žydėjo daugiau negu pora dešimčių veislių. Šiemet vilkdalgiai pražydo 2-3 savaitėmis anksčiau negu vidutinį pavasarį. Nieko blogo, jei ne gegužės šalnos. Ši neganda padarė daug žalos sodams ir daržams, neaplenkė ji ir vilkdalgių. Ypač nukentėjo atvirose vietose, laukuose augančios gėlės. Mieste šalnos pakenkė mažiau, kai kur jų visai nebuvo
Šiais metais dėl sauso ir karšto oro vilkdalgius netgi teko laistyti, nors laistymas ir barzdotieji vilkdalgiai nedera tarpusavyje. Drėgmės perteklius jiems pavojingesnis negu trūkumas. Šie augalai labai gerai ištveria sausrą ir vasarinis dirvos perdžiūvimas neturi įtakos kitais metais žiedstiebiams formuojantis. Drėgmės labiau reikia buto-nizacijos periodu – pavasarį. Taigi nelieti ir žemų nakties temperatūrų paveikti vilkdalgiai šiemet suformavo trumpesnius bei plonesnius žiedstiebius, smulkesnius žiedus.
Praėjusi žiema vilkdalgiams buvo palanki – žuvo palyginti mažai centrinių ūglių (iš jų išauga žiedstiebiai). Šiais metais pražydo gana lepios, toli gražu ne kasmet žiedus sukraunančios veislės. Jeigu jūsų barzdočiai šiemet žydėjo negausiai, nepulkite kaltinti žiemos. Priežasčių reikėtų ieškoti kitur – gal praėjusią vasarą jie gavo per daug azotinių trąšų, gal jiems trūko saulės, o gal paprasčiausiai kerai neišskirs-tyti daugiau kaip 5 metai.
Po žydėjimo pats geriausias metas vilkdalgius persodinti. Tankiai suaugę kerai blogai žydi, labiau pūva. Patys gyvybingiausi 1-2 metų ūgliai. Senesnes šakniastiebių dalis sodinti nelogiška, nebent tai labai vertingos veislės. Tuomet seni šakniastiebiai “palaidojami” į atskirą lysvę, kiekviena veislė atskirai, nubraižoma sodinimo schema ir surašomi veislių pavadinimai. Dalis miegančių pumpurų pabunda dar iki rudens, kiti – pavasarį. Taip per 2-3 metus galima prisiauginti
vertingos sodinamosios medžiagos.
Barzdotieji vilkdalgiai gerai auga prie pietinių pastatų sienų, saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose, ne per daug sunkioje, gerai drenuotoje dirvoje. Tai būtina prisiminti sodinant lepias, prasčiau augančias veisles. Veislės lepumas nepriklauso nuo žiedo dydžio ir spalvos – viską lemia genai. Įsivaizduokite, kad greta paeiliui pasodintos veis-lės ‘Heilo Darkness’, ‘Night Ru-ler’ (abi juodos), ‘Vanity’ ir ‘An-na Bele Babson’ (kreminės). Vi-sos didžiuliais žiedais, gofruotos, gana naujos. Tačiau jeigu vieta prastesnė, po poros metų vaizdelis bus toks: gražus žy-dintis keras, tuščia vieta, vėl gražus keras, keli vargani lapeliai…
Lietuvoje daug geriau jaučiasi žemaūgės veislės. Jos intensyviai auga ir žydi, nekaprizingos, o spalvų gama net lenkia aukštaūges. Žydi 2-3 savaitėmis anksčiau už aukštaūgius vilkdalgius, tinka alpinariumams, bor-diūrams, takams apželdinti. Miniatiūrinių vilkdalgių žiedai gėlininkui – tarsi apšilimas sportininkui prieš rimtas varžybas…
Gintaras Klimaitis
RASOS· 2000M. Birželio 7D. NR.11(67)