Šiemet pavasaris paskubėjo. Net seni žmonės sunkiai prisimena, kad paskutinę balandžio dekadą pražystų ievos ir alyvos, o pamiškių kalvelės pabaltų nuo pakalnučių žiedų. 2000-aisiais balandis iš gegužės net sodų žy­dėjimo titulą pasiskolino…

Karštas ir sausas balandis apgavo daugelį augalų, taip pat ir barzdotuosius vilkdalgius. Jie anksti pradėjo intensyviai augti, formuoti žiedstiebius. Likus dar gerai savaitei iki kalendorinės ge­gužės pradžios, pasirodė pirmieji žemaūgių vilkdalgių žiedeliai. O paskutinę balandžio dieną jau žydėjo daugiau negu pora de­šimčių veislių. Šiemet vilkdalgiai pražydo 2-3 savaitėmis anksčiau negu vidutinį pavasarį. Nieko blogo, jei ne gegužės šalnos. Ši neganda padarė daug žalos so­dams ir daržams, neaplenkė ji ir vilkdalgių. Ypač nukentėjo atvi­rose vietose, laukuose augan­čios gėlės. Mieste šalnos paken­kė mažiau, kai kur jų visai nebu­vo

Šiais metais dėl sauso ir karšto oro vilkdalgius netgi teko laistyti, nors laistymas ir barz­dotieji vilkdalgiai nedera tarpu­savyje. Drėgmės perteklius jiems pavojingesnis negu trūkumas. Šie augalai labai gerai ištveria sausrą ir vasarinis dirvos perdžiūvimas neturi įtakos kitais metais žiedstiebiams formuojan­tis. Drėgmės labiau reikia buto-nizacijos periodu – pavasarį. Tai­gi nelieti ir žemų nakties tempe­ratūrų paveikti vilkdalgiai šie­met suformavo trumpesnius bei plonesnius žiedstiebius, smul­kesnius žiedus.

Praėjusi žiema vilkdalgiams buvo palanki – žuvo palyginti mažai centrinių ūglių (iš jų išau­ga žiedstiebiai). Šiais metais pra­žydo gana lepios, toli gražu ne kasmet žiedus sukraunančios veislės. Jeigu jūsų barzdočiai šie­met žydėjo negausiai, nepulkite kaltinti žiemos. Priežasčių reikėtų ieškoti kitur – gal praėjusią vasa­rą jie gavo per daug azotinių trąšų, gal jiems trūko saulės, o gal paprasčiausiai kerai neišskirs-tyti daugiau kaip 5 metai.

Po žydėjimo pats geriausias metas vilkdalgius persodinti. Tan­kiai suaugę kerai blogai žydi, labiau pūva. Patys gyvybingiau­si 1-2 metų ūgliai. Senesnes šak­niastiebių dalis sodinti nelogiš­ka, nebent tai labai vertingos veislės. Tuomet seni šakniastie­biai “palaidojami” į atskirą lysvę, kiekviena veislė atskirai, nubrai­žoma sodinimo schema ir sura­šomi veislių pavadinimai. Dalis miegančių pumpurų pabunda dar iki rudens, kiti – pavasarį. Taip per 2-3 metus galima prisiauginti
vertingos sodinamosios medžiagos.

Barzdotieji vilkdalgiai gerai auga prie pietinių pastatų sienų, saulėtose, nuo vėjų apsaugoto­se vietose, ne per daug sunkio­je, gerai drenuotoje dirvoje. Tai būtina prisiminti sodinant lepias, prasčiau augančias veisles. Veis­lės lepumas nepriklauso nuo žie­do dydžio ir spalvos – viską lemia genai. Įsivaizduokite, kad greta paeiliui pasodintos veis-lės ‘Heilo Darkness’, ‘Night Ru-ler’ (abi juodos), ‘Vanity’ ir ‘An-na Bele Babson’ (kreminės). Vi-sos didžiuliais žiedais, gofruo­tos, gana naujos. Tačiau jeigu vieta prastesnė, po poros metų vaizdelis bus toks: gražus žy-dintis keras, tuščia vieta, vėl gražus keras, keli vargani lape­liai…

Lietuvoje daug geriau jaučia­si žemaūgės veislės. Jos inten­syviai auga ir žydi, nekaprizin­gos, o spalvų gama net lenkia aukštaūges. Žydi 2-3 savaitėmis anksčiau už aukštaūgius vilkdal­gius, tinka alpinariumams, bor-diūrams, takams apželdinti. Mi­niatiūrinių vilkdalgių žiedai gėli­ninkui – tarsi apšilimas sportinin­kui prieš rimtas varžybas…

Gintaras Klimaitis

RASOS· 2000M. Birželio 7D. NR.11(67)