Patys dekoratyviausi yra barzdotieji (B.V.). Taip jie vadinami dėl ant išorinio esančio žiedlapio esančio dekoratyvinio elemento – barzdelės. Barzdotieji vilkdalgiai yra skirstomi į aukštus >70cm; vidutinius (intervale) 40-70cm. Ir žemus (min) <40cm.

B.V. mėgsta saulėtą vietą, gerai drenuotą ir ne per rūgščią dirvą. Praktiškai jiems ideali vieta pietrytiniai ar pietvakariniai pastatų pasieniai ar šlaitai, paprasta priesmėlio ar priemolio pagrindu daržo žemė. B.V. yra begalė veislių, kurios skiriasi ne tik žiedo dydžiu, spalva, forma, tekstūra, žiedstiebio aukščiu, storiu, šakotumu, žiedų skaičiumi ir t.t., bet ir gyvybingumu, atsparumu nepalankioms faktoriams, ligoms, dauginimosi intensyvumu ir t.t. Taigi pagal fenotipą (išorinius požymius), (pvz., žiedo spalvą) identiškos veislės gali būti visiškai skirtingo genotipo( sukurtos iš visai kitų veislių ir turėti visai kitas savybes). Dėl to ( o ir dėl orientacijos)

B.V. įvairovėje nereikėtų ignoruoti veislių pavadinimų. Pačios gyvybingiausios veislės gerai auga, žydi ir dauginasi net labai nepalankiomis sąlygomis. Beje gyvybingumas nepriklauso nei nuo spalvos, nei nuo žiedo dydžio ar formos. Modernios stambiažiedės veislės gali būti nė kiek ne lepesnės už senoviškas smulkiažiedes. Lietuvoje ypač gerai auga žemaūgiai ir vidutinio aukščio

B.V. Žemaūgiai tinka į alpinariumus, vidutiniai – takams apželdinti, kompozicijose su kitais daugiamečiais augalais. B.V. žydi gegužės-birželio mėn. Pirmiausia pradeda žydėti žemaūgiai, jiems bebaigiant pražysta vidutinio aukščio, o birželis – aukštaūgių, stambiažiedžių veislių žydėjimo mėnuo. B.V. sodinami sekliai, kad rizomos (šakniastiebio) nugarėlė būtų dirvos paviršiuje. B.V. kerai persodinami (skirstomi) kas 3-5 metai.

Visą savo grožį šios gėlės parodo antrais metais po persodinimo. Sodinant nereikėtų sumaišyti skirtingų veislių, nes augesnės – aukštesnės gali nustelbti silpniau augančias. Vertėtų nusibraižyti sodinimo schemą – būtų matyti kiekvienos veislės būsena, kai nėra žiedų. Atstumai tarp sodmenų 15-30 cm. (tos pačios veislės) ir 30-60 cm. (tarp skirtingų veislių).

Prieš sodinimą sodmenis rekomenduojama pamirkyti Kalio permanganato tirpale, žiemai iškasti nereikia, o pritrumpinti lapus iki 15-20cm. Lepesnes veisles galima pridengti. Nors B.V. galima persodinti nuo balandžio iki rugsėjo, bet optimaliausias persodinimo / dauginimo laikas, po žydėjimo – Liepa-Rugpjūtis

Karštas ir sausas balandis apgavo daugelį augalų, taip pat ir barzdotuosius vilkdalgius. Jie anksti pradėjo intensyviai augti, formuoti žiedstiebius. Likus dar gerai savaitei iki kalendorinės ge­gužės pradžios, pasirodė pirmieji žemaūgių vilkdalgių žiedeliai. O paskutinę balandžio dieną jau žydėjo daugiau negu pora de­šimčių veislių. Šiemet vilkdalgiai pražydo 2-3 savaitėmis anksčiau negu vidutinį pavasarį. Nieko blogo, jei ne gegužės šalnos. Ši neganda padarė daug žalos so­dams ir daržams, neaplenkė ji ir vilkdalgių. Ypač nukentėjo atvi­rose vietose, laukuose augan­čios gėlės. Mieste šalnos paken­kė mažiau, kai kur jų visai nebu­vo

Šiais metais dėl sauso ir karšto oro vilkdalgius netgi teko laistyti, nors laistymas ir barz­dotieji vilkdalgiai nedera tarpu­savyje. Drėgmės perteklius jiems pavojingesnis negu trūkumas. Šie augalai labai gerai ištveria sausrą ir vasarinis dirvos perdžiūvimas neturi įtakos kitais metais žiedstiebiams formuojan­tis. Drėgmės labiau reikia buto-nizacijos periodu – pavasarį. Tai­gi nelieti ir žemų nakties tempe­ratūrų paveikti vilkdalgiai šie­met suformavo trumpesnius bei plonesnius žiedstiebius, smul­kesnius žiedus.

Praėjusi žiema vilkdalgiams buvo palanki – žuvo palyginti mažai centrinių ūglių (iš jų išau­ga žiedstiebiai). Šiais metais pra­žydo gana lepios, toli gražu ne kasmet žiedus sukraunančios veislės. Jeigu jūsų barzdočiai šie­met žydėjo negausiai, nepulkite kaltinti žiemos. Priežasčių reikėtų ieškoti kitur – gal praėjusią vasa­rą jie gavo per daug azotinių trąšų, gal jiems trūko saulės, o gal paprasčiausiai kerai neišskirs-tyti daugiau kaip 5 metai.

Po žydėjimo pats geriausias metas vilkdalgius persodinti. Tan­kiai suaugę kerai blogai žydi, labiau pūva. Patys gyvybingiau­si 1-2 metų ūgliai. Senesnes šak­niastiebių dalis sodinti nelogiš­ka, nebent tai labai vertingos veislės. Tuomet seni šakniastie­biai “palaidojami” į atskirą lysvę, kiekviena veislė atskirai, nubrai­žoma sodinimo schema ir sura­šomi veislių pavadinimai. Dalis miegančių pumpurų pabunda dar iki rudens, kiti – pavasarį. Taip per 2-3 metus galima prisiauginti
vertingos sodinamosios medžiagos.

Barzdotieji vilkdalgiai gerai auga prie pietinių pastatų sienų, saulėtose, nuo vėjų apsaugoto­se vietose, ne per daug sunkio­je, gerai drenuotoje dirvoje. Tai būtina prisiminti sodinant lepias, prasčiau augančias veisles. Veis­lės lepumas nepriklauso nuo žie­do dydžio ir spalvos – viską lemia genai. Įsivaizduokite, kad greta paeiliui pasodintos veis-lės ‘Heilo Darkness’, ‘Night Ru-ler’ (abi juodos), ‘Vanity’ ir ‘An-na Bele Babson’ (kreminės). Vi-sos didžiuliais žiedais, gofruo­tos, gana naujos. Tačiau jeigu vieta prastesnė, po poros metų vaizdelis bus toks: gražus žy-dintis keras, tuščia vieta, vėl gražus keras, keli vargani lape­liai…

Lietuvoje daug geriau jaučia­si žemaūgės veislės. Jos inten­syviai auga ir žydi, nekaprizin­gos, o spalvų gama net lenkia aukštaūges. Žydi 2-3 savaitėmis anksčiau už aukštaūgius vilkdal­gius, tinka alpinariumams, bor-diūrams, takams apželdinti. Mi­niatiūrinių vilkdalgių žiedai gėli­ninkui – tarsi apšilimas sportinin­kui prieš rimtas varžybas…

Gintaras Klimaitis

RASOS· 2000M. Birželio 7D. NR.11(67)

Sibiriniai irisai- istvermingi daugiameciai augalai,nereikalaujantys jokiu ypatingu salygu:jie puikiai auga ir zydi tiek sauletoje vietoje,tiek ir daliniame pavesy,paprastoje ivairaus lengvumo darzo zemeje.Jei sibirinius irisus lyginsime su dazniausiai Lietuvoje auginamais barzdotaisiais irisais,tai sibiriniai pakelia zemesni dirvos pH ir didesni dregnuma(net dalini dirvos uzmirkima),taip pat pranasesni ir tuo,jog puikiai pernesa lietuviskas ziemas be jokiu papildomu dengimu ir pasizymi dideliu atsparumu ligoms.

Ankstyviausios sibiriniu irisu veisles pradeda zydeti geguzes pabaigoje,o veltyviausiu veisliu zydejimas gali nusitesti net ir iki liepos.Yra remontantinemis savybemis pasizyminciu veisliu.

Augimo intensyvumas,zydejimo laikas/gausumas,ziedstiebiu aukstis/storis,ziedu gabaritai,forma ir spalva didziaja dalimi yra KONKRECIOS VEISLES SAVYBES,taciau jas itakoja ir augimo salygos,sukauptas kero gyvybinis potencialas.Patys dekoratyviausi/gausiausiai zydintys buna 3-6 metu kerai.

Sibiriniai irisai sodinami giliau,nei barzdotieji:ju saknies kaklelis(augimo taskai) turetu buti 3-8 cm gylyje(kuo dirva lengvesne-tuo giliau).Persodinant/transportuojant sibirinius irisus nereiketu pamirsti,kad,skirtingai nuo barzdotuju irisu,sibiriniu saknynas bijo perdziuvimo.

Geriausias sibiriniu irisu dauginimo laikas-balandzio antra puse/geguzes pradzia,bet reikalui esant,juos galima persodinti/dauginti bet kada…tik reiketu nepamirsti,kad suletejus augimo tempams /augalams besiruosiant ziemai(rugpjucio antroj pusej) juos SKIRSTYTI logikos yra maziausia,taciau persodinti isiaugusius,gera saknyna suformavusius kerus galima net ir rugseji.

Auginimo/priežiūros sąlygos identiškos sibiriniams irisams: pagrindinis gėlininko rūpestis-augalą pasodinti. Kai augalas pasodintas gėlyne, gėlininkui rūpintis juo jau beveik ir nereikia,nes viendienes, kaip ir sibirinius irisus,”augina LAIKAS”. Gėlininkui belieka tik GROŽĖTIS ŽIEDAIS.

Masinis viendienių žydėjimas prasideda birželio pabaigoje. Žydėjimo pikas-liepos mėnuo, vėlyvos veisles žydi dar ir rugpjūčio mėn., o remontantinės-iki rudeniniu šalnų.

Visos viendienės yra grupuojamos pagal įvairius kriterijus, todėl, įsigyjant naujas veisles, reikėtų atkreipti dėmesį į jų “anketinius duomenis” ir per daug nesižavėti visžalėmis veislėmis, nes Lietuvoje žiemos – ne tokios šiltos kaip Floridoje…

Linkiu kantrybės ir daug gražių žiedu!